2013-08-02

Dovilė Jančiauskienė „Plačiai užmerktos akys“/ „Iš pelenų“
Galerija „Balta“, 2013 m.

Keramikė Dovilė Jančiauskienė meno pasaulyje debiutavo 2006 metais, grupinėje interjero dizaino parodoje „Dizaino laboratorija“, vėliau sekė keletas personalinių keramikos parodų 2012 metais ir 2013 metų ekspozicija parodoje „Spalva-Nuotaika-Simbolis“. Kūrėja, buvusi ištikima taikomosios keramikos darbams, dvelkiantiems elegancija, modernumu, šį kartą pristato pirmąją vaizduojamojo meno parodą, kurioje svarbesnis ne praktinis pritaikymas, o išreiškiamas asmeninis požiūris į aplinką, būtį, santykius tarp žmonių, tikėjimą ir kūrybą.

Parodą sudaro dvi dalys: pirmoji, esanti pagrindinėje ekspozicijų salėje, vadinasi „Plačiai užmerktos akys“, o antroji, mažojoje salėje – „Iš pelenų“. Įkūnyjamos skirtingos mintys lemia parodos dvilypumą pirminės idėjos prasme, nors galėtume sakyti, jog paroda daugialypė – tie patys kūriniai savyje slepia gilius prasminius klodus, talpina įvairius simbolius ir leidžia skirtingai interpretuoti, pasiimti iš autorės kūrybos tai, kas tuo metu aktualu kiekvienam individualiai.
„Plačiai užmerktos akys“ iškelia klausimą, kodėl žmonės nesupranta vienas kito, nesusikalba tarpusavyje. Autorė vaizduoja septynias kūdikių galvas, užrištomis akimis ir vieną apvalų burbulą, padėtą ant nuodėgulių krūvos. Raiščiai ant akių, tai riba, paženklinanti kiekvieną iš mūsų ir sukurianti nematomą sieną tarp dviejų polių, egzistuojančių žmoguje. Vienas jų – valdomas to, kas visada tikra ir nekinta – aukščiausios tiesos. Tai atspirties taškas, į kurį remiasi žmogus, kaip racionali būtybė. Antrasis yra chaotiškasis, neracionalusis pradas. Harmonija tarp dviejų polių yra praktiškai nepasiekiama, o tai lemia žmonių skirtingumą ir negalėjimą suprasti vienas kito. Autorė išskiria ir kitas dvi sąvokas – išorinę ir vidinę būtį. Nesame vien materija: širdis, kaulai ar oda, mumyse egzistuoja ir kitas, subtilusis kūnas, vidinis Aš. Pasak autorės, žmogus (išorinis) auga kartu su savo vidiniu Aš – izoliavus, atribojus nuo pasaulio, šis (vidinis) neauga, pasaulėjauta ir pasaulėvoka išsikraipo. Prasideda atvirkštinis evoliucijos procesas – degradacija iki visiško sunykimo.

Parodos dalyje „Iš pelenų“, menininkė stengiasi perteikti jausmą, kuriame ji suvokia save, kaip nenutrūkstančio proceso dalį. Tęsdama tūkstantmetes keramikos amato tradicijas, kūrybai pasitelkia visas keturias žemės stichijas: „Keramiką pamilau dėl jos praeities, gyvybės ir amžinumo. Jai, kaip ir žmogui, reikalingos visos keturios stichijos – žemė, oras, vanduo ir ugnis. Dėl šios jungties, žemė, virtusi unikaliu šedevru, gali puoštis ir puikuotis juose. Tai – mano magija“, – pasakoja Dovilė Jančiauskienė. Molis – gyva, tikra, žemės, saulės ir oro energija alsuojanti medžiaga. Tai įvairių mineralų ir kristalinių uolienų irimo produktas, tai yra visa kas netvaru ir neamžina, pavirtę į dulkes ir pelenus. Drėkinant molį vandeniu, jis virsta plastiška molio tešla, iš kurios formuojami įvairūs gaminiai. Milijonų metų istorijai, pasitelkusi ugnį, autorė suteikia naujas formas ir prasmes. Ugnis – visa naikinanti stichija, sudegina tai kas silpna, netvaru, nereikalinga. Ir tuomet molis, veikiamas šios stichijos, gražėja, švarėja ir virsta tvaria, stabilia medžiaga. Taip visa kas nereikalinga, praėjus ugnies filtrą, virsta pelenais, o tai kas vertinga pavirsta į kūrinį. Moliui įgyjus naujas savybes - jis išsilaiko dar milijonus metų. Dėl tokio ilgaamžiškumo – kūriniai iš keramikos lyg laiškai nežinomu adresu keliauja į ateitį, kurioje galbūt pasitarnaus kaip tam tikras informacijos šaltinis apie mūsų šiandieną.
Galime pastebėti, jog Dovilės Jančiauskienės kūryba itin organiška, joje gausu gamtinių motyvų, alsuojančių gyvybe, šviesos ir šešėlių pagalba kintančių, augančių. „Žaviuosi gamta, jos tobulumu, ji – mano mūza, todėl ir mano darbuose vyrauja gamtos motyvai. Mano tikslas – darbuose sutaikyti gamtos gyvybės stichijos grožį su žmogaus sukurta, modernia, estetiška aplinka, – teigia keramikė. Įkūnytose natūros formose nesunku atpažinti augalo, drugelio, laumžirgio ar gyvatės motyvus, tačiau jie savyje slepia kur kas gilesnę prasmę. Žiūrovas turi pats dekoduoti tai, kas slypi po paprastu ir pažįstamu paviršiumi, asmeninėmis interpratacijomis papildyti kūrybą, šitaip ją visiškai užbaigti.

Austėja Bručaitė