Gauti naujienas

2011-07-19

Žilvinas Valeika kūrybine fotografija užsiima jau septynerius metus. Autorius debiutavo 2008 m., surengdamas parodą Raudondvario pilyje, o šiais metais sulaukė ir fotografų bendruomenės pripažinimo – jo darbas „eFoto.lt“ internetinės svetainės ir žurnalo „Foto“ skelbtame konkurse buvo pripažintas geriausiu temoje „kūnas“.

Nors Ž. Valeika kuria įvairių žanrų fotografiją, bet svarbiausia vieta jo kūryboje tenka režisuotoms nuotraukoms. Pats autorius teigia, kad jam įdomu kurti siužetus, iš anksto juos apgalvoti, o kartais – net ir susapnuoti. Fotografui svarbu, kad darbai žiūrovui darytų įspūdį ir savo estetika, ir skatintų kelti klausimus, provokuotų diskusijas. „Surežisuota fotografija – kaip kinas, tik viename kadre“, - teigia autorius.

Šioje parodoje taip pat pateikiamos režisuotos fotografijos. Tačiau, kitaip nei didžioji dalis šiandien Lietuvoje ir užsienyje populiarios „kinematografiškos“ fotografijos, Ž. Valeikos kūriniai neklampina žiūrovo daugiaprasmių siužetų ir grėsmės nuojautų pripildytuose vaizdiniuose. Priešingai – eksponuojamuose darbuose parodos lankytojai lengvai įžvelgs literatūriškus siužetus ir nesunkiai „perskaitys“ jų prasmę. Fotografijose netrūksta lengvai atpažįstamų simbolių, kurie kalba apie visiems artimus ir svarbius žmogiško gyvenimo aspektus: atšiauriomis aplinkybėmis netikėtai aplankančią meilę ir vienatvę, vėjavaikišką jaunystę ir ilgesingas svajones.

Tarp panašių priešingybių skleidžiasi ne tik fotografijų turinys, bet gimsta ir vaizdų estetika. Basomis per sniegą žengiančios merginos atvaizdas – tai ne vien pavasario, jaunystės ir meilės metafora, bet ir žiūrovo jutimus menamu šalčio dvelksmu ir numanoma kūno šiluma pažadinantis atvaizdas. Kontrasto principu taip pat kuriami fotografijų vaizdinės formos akcentai: spalvotoje nuotraukoje žvilgsnis stabteli prie raudonomis kojinėmis pasipuošusios merginos, kuri išsiskiria žalios spalvos tonų gamtovaizdyje, o juodai-balto kadro stačiakampyje išryškėja šviesos spindulio tamsiame fone nubalinta šokėjos figūra.

Nors ir paženklintos prasmės bei formos kontrastais, Ž. Valeikos fotografijos yra labiau romantiškos nei dramatiškos. Jausmingumo nuotraukoms suteikia grakščiomis pozomis jose įamžinti moterų kūnai, kurie, neprarasdami erotiškumo, tuo pat metu tampa ir metaforinėmis figūromis, įkūnijančiomis apibendrintas autoriaus idėjas. Ne visi Ž. Valeikos darbai telpa į įprastas akto žanro ribas, bet, kaip pripažįsta pats fotografas, apnuogintas kūnas šiuo metu jam yra įdomiausias ir svarbiausias kūrybinių ieškojimų objektas.

Tačiau ryškiausias Ž. Valeikos kūrybos bruožas slypi ne vaizdų estetikoje ar romantiškose nuotaikose, bet švelnioje jo darbų ironijoje. Kaip tik ji leidžia fotografui ne kartą matytus siužetus ir temas parodyti savitai. Dėl šios „autorinės“ ironijos grožis fotografijose nėra banalus, o išgyvenimai – pernelyg dramatiški. Jos dėka, net ir žvelgiant iš kapo duobės, pasaulis atrodo stilingas bei kupinas gyvybės.


Tomas Pabedinskas

Socialiniai partneriai

KAUNO MIESTO SAVIVALDYBĖ
ROTUŠĖS AIKŠTĖS DRAUGIJA
ASOCIACIJA KAUNIETĖ