Gauti naujienas

Aušra KLEIZAITĖ

Argi taip būna? Argi ten galima pridėti dar bent vieną spalvą?
Galima, jei toji spalva yra giliai mėlyna, tarsi Šiaurės šalies dangus, neišdegintas nepakeliamų karščių ir nedažnai matomas – bent jau nedažnai matomas ir todėl toks
geidžiamas. Gilus, gilus. Mėlynas iki negalėjimo. Iki lotoso sutros aistros ir... ramybės.
– Relax, – sakė Aušra, grįžusi iš Indijos, kur buvo sukurtas šis objektų ciklas. Mėlynasis
periodas (tai sąlygiškas apibūdinimas, nes Aušra pati atsisako pavadinti savo ciklus)
sutapo su viešnage Delyje, kur Sanskriti Kendroje turbūt pasaulio sukūrimą menančias
kolonas ji papuošė savo mėlynais žiedais ir taip nustebino vietinius meno mėgėjus,
kad vienas iš jų net pasakė patį Aušrai brangiausią komplimentą: „Tavo darbai
primena Anishą Kapoorą“...
Vėliau mėlynieji lotoso žiedai iškeliavo į Radžastano dykumą, o dar vėliau į Šiaurės
šalį (čia Aušrai visada šalta ir dėl to atsirado ciklas baltų objektų, kuriuos kartais keičia
rožinė spalva, kol galiausiai visa tai virsta spalvingu sodu) kartu su Aušra grįžo ir visi
prasimanymai apie Indiją – į Šiaurės šalį, kur visi įmantrūs žodžiai ir palyginimai (kas
patvirtino, kad ten – lotosai arba kad būtinai žiedai?) subyra, kaip ir turėtų, atsitrenkę
į neįtikėtinai kruopštų kantrių menininkės rankų darbą.
Visada jutau, kad Aušra – skulptūrinės sanklodos kūrėja. Užtenka pažiūrėti į jos piešinius, kad ir į veidų ciklą (irgi ne autorės pavadinimas): čia, rodos, anglis piešia moters
veidą, tarsi ieškodama, lygiai kaip lotoso žiedų objektuose, tobulos formos. Jei neranda,
sustoja. Nebūtinai ieško toliau. Laukia, kol atidus žiūrovas pats suteiks trūkstamus
bruožus ir išsineš kažką sava. Ar ne tokia tikroji menininkės svajonė – palikti mus spėlioti, kokios nuotaikos žaidžia šiuose veiduose, kuriuose atsiskleidžia tūkstantmečių
senumo į mus žvelgiančiosios magija, ir ar tiesa, kad kiekviename portrete yra kažkas
iš paties autoriaus autoportreto?
Kostiumų kūriniai – pats tikriausias skulptūriško Aušros mąstymo įrodymas. Matėte
„Voro vestuves“? Kostiumų dailininkas visada yra skulptorius, kuriantis drabužius erdvėje
judantiems kūnams, kas akimirką keičiantiems kontūrą, nuotaiką ir netgi spalvą,
nelygu kaip krinta visur esanti šviesa. Šviesa Šiaurės šalyje – toks retas ir brangus
dalykas...
O tada staiga atsiranda tapybos darbų, kuriuos, jei galėtų, būtinai labai atidžiai apžiūrėtų
Botticelli, nes negali būti, kad mūsų chaotiškiems laikams privalomas minimalizmas
ir vienos spalvos diktatūra. Gausus piešinys, kurį būtinai valdo veidas ir akys,
prašosi išsamesnio pasakojimo, ilgesnės istorijos, ir gal todėl Aušra jau kartais sutinka
duoti pavadinimą: „No More Tears“, „Smoking“, „Watch“ ir – svarbiausia – „Sauliaveidis“.
Nes saulė jai yra svarbi. Šiluma ir šviesa.
Sauliaveidis – tarsi tyliai virš mūsų sklandantis geradaris, šviečiantis kelią einantiems,
šildantis nugarą miegantiems ir visada lydintis mažuosius, kurie labai jaudinasi
matydami visą neaprėpiamo pasaulio įvairovę ir spalvų margumą.
Ir dar kartą: ta pati saulė menininkės kūryboje padeda pamatyti kažką iš pačios pradžios, kažką, kas buvo iki žodžių ir net iki tų pasaulio sukūrimą menančių kolonų. Galiausia
lieka dangaus spalvos žiedas – ne žiedas, kuris turi viską, – o tada turi prisipažinti,
kad jame yra šviesos ir tamsos, nektaro ir nuodų.
Štai tokia nedidelė istorija apie Aušrą, kuri papuošė Indiją ir dabar dar kartais veržiasi
ten sugrįžti pasisemti saulės šviesos. Dar galima būtų pateikti anketinius duomenis,
meno studijų ir stipendijų ataskaitą, ilgą bendrų ir asmeninių parodų sąrašą, papasakoti
apie gautus apdovanojimus, kelią iš Kauno į Vilnių, bet argi būtinai reikia?
Geriau pasakysiu tokią paslaptį: negirdėjau, kad Aušrą kas nors vadintų kitaip, kaip
tik Aušryte.
Man regis, tai irgi yra pripažinimas.


Rytis Zemkauskas

Aistringoji Lietuvos tekstilė, 2009

Galerija

Socialiniai partneriai

KAUNO MIESTO SAVIVALDYBĖ
ROTUŠĖS AIKŠTĖS DRAUGIJA
ASOCIACIJA KAUNIETĖ