Vita GELŪNIENĖ

XX–XXI a. sandūrą Lietuvos tekstilėje pagrįstai galima vadinti šios meno srities
renesansu. Kitų vaizduojamojo meno šakų kontekste tekstilės menininkų sprendimai
akivaizdžiai išsiskyrė technikų, naudojamų medžiagų, komponavimo naujovėmis.
Vitališkame tekstilinių idėjų siautulyje dailininkė Vita Gelūnienė nebuvo išimtis. Tik jos
novatoriškumas to meto kontekste buvo gana paradoksalus: rinkdamasi būdą, kuris
geriausiai atskleistų meninį mąstymą, dailininkė atsigręžė į Vakarų Europoje plačiai
nuo viduramžių naudotą, Lietuvoje daugiau nei prieš šimtmetį nunykusią klasikinio
gobeleno techniką – vertikalųjį itin tankų befaktūrį audimą, kai ataudų siūlai visiškai
padengia metmenis. Dėl naudojamo „šukinio“ spalvų susipynimo principo tokiame
audinyje vos keletas pagrindinių spalvų sukuria plačios spalvinės gamos įspūdį. Tačiau
svarbiausia ypatybė, dėl kurios dailininkė prisijaukino šią techniką, yra ta, kad smulkiu
gobeleniniu audimu, kitaip nei grubaus paviršiaus faktūrinėse tapiserijose, įmanoma
pasiekti (hiper) realistinį efektą, kuriuo dažnai manipuliuojama postmoderniajame
mene.
Taigi nekeista, kad nuo pat pradžių pagrindiniu Vitos Gelūnienės meninės iškalbos
„įrankiu“ tapo žmogaus kūnas, pirmuosiuose kūriniuose atsiveriantis suvokėjui kaip
poststruktūralistiškai suvoktinas tekstas (interaktyviai komunikuojantis, paremtas
kūno ir aplinkos santykio konotacijų žaisme), o paskutinėse tapiserijose – kaip kūnas
be organų, postkūnas (pagal G. Deleuze ir F. Guattari neturintis vidinio vientisumo,
kvestionuojantis bet kokį tapatumą ar jo galimybę).
Kurdama pirmąsias tapiserijas („Akademinė studija“, 1995, „Moterystė“, 1997, „Du
kūnai“, 2001) Vita Gelūnienė meninių impulsų sėmėsi stebėdama save, savo kūną,
atsigręždama į žiūrovą nepagražinta, bet ir neiškreipta esatimi. Šiuo etapu dailininkei itin
svarbus pozavimo momentas. Kūnas į audeklą patenka ne iš kasdienės situacijos, o yra „sukomponuojamas“, gretinamas su aplinkos daiktais/konotaciniais ženklais: sovietinio laikotarpio dizaino tapetų fonu („Moterystė“) ar obuoliu kaip Kitu kūnu tapiserijoje „Du kūnai“. Pastarajame kūrinyje akių kontaktas, buvęs pirmųjų kūrinių skaitomumo ašis, išeliminuojamas (figūra išausta be galvos), prieš tai dominavusį kūno pozos laisvumą keičia „sunormintas“, visuotinių taisyklių sukaustytas moters kūnas (tvarkingai suglaustos kojos, pamaldžiai/klusniai ant kelių sudėtos rankos), apvilktas primestu tapatumu ir nedviprasmiškai prilyginamas vartojimo objektui/daiktui.
Svetimo sau kūno arba kūno be organų eksponavimas dar sustiprėja paskutinėse tapiserijose – „Laimingos dienos“ (pagal S. Beckettą), 2005 ir „Tapsmas vyru“, 2007, – kvestionuojančiose kūno sunorminimo strategijas ir alternatyvų įmanomumą. Absurdo dramos fabulos potekstė dviejų figūrų kompozicijoje užaštrinama spalvine skale: nenatūraliai rausvi moters ir vyro kūnai įkomponuoti ryškiai žydrame bedaikčiame fone.
Greta stovintieji atrodo perskirti nenusakomų atstumų ir nesusikalbėjimo galaktikų. Pjesė suponuoja mintį, kad jai (moteriai) jo (vyro) reikia tik tam, kad kalbėtų ne vien su savimi (nors vėliau be didelių sukrėtimų ji naudojasi ir pastaruoju kalbėjimo(-osi) variantu); jam jos reikia, kad įsitikintų savo egzistencijos realumu, kurį kasdienės rutinos apeigos kėsinasi ištrinti iš savivokos horizonto. S. Becketto pjesės transliuojama kūno/mašinos fiziologija Vitos Gelūnienės tapiserijoje perteikiama kūnų pozų pasyvumu, apatiškumu, nukreiptu ne tik į save, savo likimą, bet ir į Kito buvimą. Tokią būseną Slavojus Žižekas vadina interpasyvumu – tai egzistencija, atimanti esminės tapatybės branduolį bei deleguojanti Kitam apatiją ir nenorą ar nesugebėjimą veikti tikrovėje – klasikinis „Laimingų dienų“ (tiesiogine ir perkeltine prasme) pavyzdys. Tapiserijoje „Tapsmas vyru“ Vita Gelūnienė aktualizuoja feministinėje teorijoje kritikuojamą „tapsmo moterimi“ strategiją (G. eleuze), pagal kurią tapti-moterimi (tiek vyrams, tiek moterims) reiškia galimybę išsivaduoti iš tradicinės (visada vyriškos) subjekto sampratos, mat tapsmas
– tai beasmenis procesas, siekinys tapti mažuma ar marginalija: vaiku, moterimi, gyvūnu, daiktu. Siūlydama „tapsmo vyru“ (nepriskirtu prie tradicinių mažumų) strategiją, V. Gelūnienė beveidžio nuogo vyro kūną, įkalintą tapiserijoje, eksponuoja horizontaliai (smūgis falinei vyriškajai savimonei!), šalia demonstruoja ir fotografijas, atskleidžiančias tapiserijos/„tapsmo vyru“ kūrybinį procesą: milimetras po milimetro, siūlas po siūlo [gležnomis] moters rankomis nuaudžiamas vyriškasis ego.

Virginija Vitkienė

Aistringoji Lietuvos tekstilė, 2009