Gauti naujienas

Kauno Kalėdų eglių kūrėją įkvepia malonūs vaikystės prisiminimai

Vaikystėje Kauno Kalėdų eglių kūrėja Jolanta Šmidtienė po namuose pastatyta žaliaskare susikurdavo savo pasakų pasaulį. Dabar ji šią pasaką ne vienus metus dovanoja kauniečiams. Ar menininkei lieka laiko papuošti ir savo namus?

Gruodžio 1-ąją kauniečiai plūdo į Kalėdų eglės įžiebimo šventę. Jos kūrėja menininkė J.Šmidtienė šį kartą sukūrė pasakišką, tarsi baltu puriu sniegu nuklotą eglę, į kurios vidų galima įeiti. Tai – jau aštunta Kalėdų eglė, kurią kaunietė padovanojo miestui. Paaiškėjo, kad kai kurios menininkės originalių eglių idėjos atkeliavo iš vaikystėje patirtų malonių emocijų, susijusių su jos namuose puoštomis žaliaskarėmis.

O kas ir kaip puošia Kalėdų eglių autorės namus? J.Šmidtienė pasakojo, kad jos namuose per šventes spindi ne viena eglutė. Jas dabina visi gausios šeimos nariai. Geriausios puošmenos – ne įsigyti modernūs ir madingi papuošalai, bet šeimai brangūs niekučiai. Puošia visi šeimos nariai.

52 metų J.Šmidtienė yra garsi tekstilininkė, bet dar labiau kauniečiams ir visos Lietuvos žmonėms žinoma kaip originalių Kalėdų eglių kūrėja. Kol ji šiemet rūpinosi pagrindine miesto egle, menininkės namuose kalėdinės dekoracijos ramiai ilsėjosi ir laukė savo eilės. Artėjant Kalėdoms jos bus ištrauktos ir pasklis po namus. „Mūsų namuose gyvena didžiulė šeima – mano mama, vyro tėtis, mes su vyru Robertu, duktė Emilė, sūnūs Tomas ir Lukas. Dar anūkė bei anūkas. Dar – 3 šunys, 4 vėžliai, jūrų kiaulytė, keli žiurkėnai“, – pasakojo kaunietė. Kadangi įprasta, kad po egle dedamos dovanos, šioje šeimoje visi stengiasi žaliaskarių papuošti kuo daugiau, kad ir dovanų atrastų daugiau. Todėl menininkės namuose paprastai puošiamos mažiausiai 5 eglės.

Kieme žaliaskarės nebeliko

Savo kambaryje vieną eglę puošia 14 metų duktė Emilė. Ji mokosi dailės mokykloje, todėl ten prisigamina įvairių puošmenų. Senais papuošalais kitą eglę dabina vyro tėvas. Sūnūs su anūkais rūpinasi eglėmis savo kambariuose. Namo salone statoma didžiausia, 1,5 metro aukščio, eglė. „Ją puošiame tokiais papuošalais, kokius jau turime. Tai ir seni, ir naujoviški modernūs, pirkti ir dovanoti. Mados tendencijų nesivaikome. Namus puošiame tokiais, kurie brangūs mūsų šeimai“, – pasakojo J.Šmidtienė.

Daug metų eglė augo ir lauke prie namo. Ji žiemą taip pat būdavo išdabinama, namas puošiamas girliandomis. „Tačiau ši eglė buvo jau labai sena, peraugusi, todėl su ja šiemet teko atsisveikinti. Vietoj jos jau auga kita eglutė, bet ji dar per maža, todėl šią žiemą jos nepuošime. Vietoj jos dabinsime kieme augančią tują“, – pasakojo kaunietė.

Po egle – tarsi namuose

J.Šmidtienė iki šiol atsimena, kokia didelė šventė būdavo vaikystėje sulaukti eglutės. „Buvo sovietmetis, todėl valdžia propagavo, kad eglę reikia puošti prieš Naujuosius metus. Bet daugelis paslapčia norėdavo švęsti Kalėdas, todėl eglutes puošdavo anksčiau. Prisimenu, tėtis taip pat kažkur gaudavo eglę, ją parnešdavo namo ir padėdavo daugiabučio balkone. Aš eidavau į balkoną, uosdavau eglės aromatą ir jau fantazuodavau, kaip ji atrodys“, – pasakojo menininkė. Papuošalų pasirinkimas buvo nedidelis, todėl eglė būdavo puošiama ir saldainiais. Mergaitė, žinoma, neiškęsdavo, kai kuriuos išlukštendavo ir suvalgydavo, į popierėlius įsukdavo vatos arba popieriaus. „Man, darželinukei, svarbiausia buvo, kad eglė būtų kuo didesnė. Todėl į atmintį įsirėžė vienas vaikiškas kaprizas. Vienais metais eglė buvo tokia aukšta, kad į kambarį netilpo, ir tėtis ketino ją patrumpinti. Aš kone verkdama reikalavau, kad jis to nedarytų. Dar ir dabar akyse matau vaizdą, kaip ta kiek pakrypusi eglė stovi kambaryje su užlenkta, bet nenupjauta viršūne“, – šypsojosi kaunietė. Apatinės eglės šakos dažnai būdavo nušiurusios, todėl Jolantos tėtis jas nupjaudavo. Taip po egle atsirasdavo erdvės būsimai menininkei. Ji po medžiu susinešdavo visas lėles, meškinus, ten jiems įkurdavo namus ir žaisdavo savo vaikiškame pasakų pasaulyje.

Lipdydavo ir skulptūras

Mokydamasi pradinėse klasėse vienais metais J.Šmidtienė nusprendė pati sukurti puošmenų eglei. „Grįžusi po pamokų iš paprasto spalvoto popieriaus karpiau juosteles, jas klijavau ir sukūriau ilgą girliandą. Tai buvo metų projektas, nes darbavausi valandų valandas“, – prisiminė kaunietė. Kai J.Šmidtienė sukūrė šeimą – ištekėjo už studento mediko Roberto, kukliame bendrabučio kambaryje puošdavo tik eglės šaką. Vėliau, apsigyvenus pas uošvius, būdavo puošiama visai ne eglė. „Ten buvo veidrodinė siena. Ją būdavo įdomu dekoruoti eglių šakomis, papuošimais“, – pasakojo moteris. Didelei šeimai įsikūrus dabartiniuose namuose jau buvo puošiamos eglės. Dar būtinai kieme būdavo statomos sniego skulptūros. „Nelygu, kokie metai pagal kinų kalendorių artėdavo, tokias skulptūras ir lipdydavome – tai arklius, tai drakonus ar kitus padarus. Jie teikdavo džiaugsmo ne tik augantiems vaikams, bet ir mums patiems“, – pasakojo J.Šmidtienė.

Vejasi vaikystės emocijos

Pasinėrusi į prisiminimus apie savo pirmąsias Kalėdų egles ir tada patirtas emocijas J.Šmidtienė staiga pati nustebo. „O juk visa tai liko pasąmonėje ir dabar atsispindi kuriant egles miestui“, – šūktelėjo menininkė. J.Šmidtienė Kaunui jau sukūrė 8 egles. Į 7 iš jų buvo galima įeiti tarsi į namus ir įkvėpti miško aromato. Net ir po užpernai kurta egle – karusele – buvo galima palįsti. „Šiais metais planavau, kad į eglės vidų nebus galima įeiti, bet planai pasikeitė, nes dabar daugelis jau neįsivaizduoja kitokios“, – pasakojo menininkė. Neatsitiktinai prie jos eglių įsikuria ir didžiuliai žaislai: arkliukai, meškos. O kadangi sniego pastarosiomis žiemomis būna ne visada, jis sukuriamas iš kitų medžiagų.

Matė gabių tėvų pavyzdį

Talentinga kūrėja ne tik randa eglių idėjų, bet ir sumano, kaip tai įgyvendinti techniškai, nes tai nėra lengva. Iš kur tokie gebėjimai? J.Šmidtienė pasakojo, kad jos mama Danutė Tamaševičienė, kuriai jau 94 metai, visada buvo auksarankė. „Ji dirbo farmacijos laboratorijoje. Tačiau prieš tai jai teko politinės tremtinės dalia. Norėdama pragyventi ji puikiai siuvinėjo, iš marlės karininkų žmonoms siūdavo apdarus, siuvinėdavo užuolaidas. Ji nepaprastai kruopšti, turi stiliaus pojūtį, iki šiol kiekvieną savaitę darosi manikiūrą ir pedikiūrą, iš namų neina nepasidažiusi ir nepasidariusi šukuosenos“, – pasakojo kaunietė. Tėtis Mečislovas Tamaševičius buvo kilęs iš didelės šeimos, kaip vyriausiam sūnui teko baigti tik 7 klases ir dirbti, bet buvo visų galų meistras, dukterį skatinęs į viską žvelgti nestandartiškai, nemėgdžioti kitų, viską pasidaryti pačiai. Menininkės tėčio tėtis Aleksandras Tamaševičius buvo santechnikos inžinierius, prisidėjo prie Kauno centrinio pašto, kitų visuomeninių pastatų statybos. Paskutinis jo objektas buvo Kauno sporto halė. „Matyt, visų šių genų junginys yra manyje ir skatina fantazuoti ir kurti“, – sakė J.Šmidtienė.

Idėjos aplanko netikėtai

Menininkė įsitikinusi, kad grandiozinės jos idėjos gyvenamuosiuose namuose netiktų. „Didžiulės eglės ir jų puošmenos namuose netiktų. Mažesnėse patalpose tinkamesni mažesni papuošimai, nes tada geriau matyti įvairios detalės“, – sakė menininkė. Vos pasibaigus žiemos šventėms ji jau svajoja ne kaip kitais metais puoš savo namus, o kokia bus miesto Kalėdų eglė. „Pirmosios mintys apie šiųmetę eglę mane aplankė praėjusią žiemą. Slidinėdama Karpatuose negalėjau akių atitraukti nuo snieguotų eglių. Šis vaizdas ypač užbūrė kylant į kalną keltuvu. Pusnys ir sniegas ant eglių šakų tarsi įstrigo mano galvoje ir ilgą laiką niekaip nenorėjo paleisti“, – kalbėjo J.Šmidtienė. Dabar jau sukūrus „Žiemos pasakos“ eglę ir besikalbant apie ją bei namų puošybą kaunietės galvoje iškilo dar vienas prisiminimas. „Kokios eglės būdavo Kaune mano vaikystėje, nėra įstrigę. Greičiausiai dėl to, kad jos nebuvo kuo nors išskirtinės“, – pasakojo moteris. Tačiau jai iki šiol yra įstrigę, kaip žiemomis būdavo dekoruotas senasis Vilijampolės tiltas. „Tiltą per visą jo ilgį puošdavo ilgos kaitrinių spalvotų lempų girliandos. Jos tarsi banguodavo, įvairios spalvos atsispindėdavo Neryje ir užburdavo. Kas žino, gal kada nors šis prisiminimas transformuosis ir atgims kuriant kitą eglę Kaunui“, – svarstė J.Šmidtienė.

Kuriant egles panaudotos ir ekologinės idėjos

„Šerkšno“, „Čiulbanti“, „Smaragdinė“, „Auksinė“, „Megzta“ balta, su senoviniais papuošimais, „Eglė-karuselė“ – taip buvo pavadintos menininkės J.Šmidtienės nuo 2010 metų kurtos eglės Kaunui. Pernai menininkė kūrė pagrindinę Alytaus eglę, kuri buvo panaši į Kaune stovėjusią „Šerkšno“ žaliaskarę. 2010 metais miesto gyventojai ir svečiai Kauno Rotušės aikštėje galėjo išvysti „Šerkšno“ eglę. 20 metrų aukščio eglė buvo apipinta baltos spalvos dekoracijomis, primenančiomis šerkšną, kuris buvo sukurtas iš maistinės pakavimo plėvelės. 2011-aisiais Kauną šventiniu laikotarpiu puošė „Smaragdinė“ eglė, sukurta iš 42 tūkstančių plastiko butelių. Žaliaskarė tuomet siekė 13 metrų aukštį. Ji buvo pripažinta aukščiausia pasaulyje plastikinių butelių skulptūra ir įtraukta į Guinnesso rekordų knygą. Vėliau ji buvo perdirbta ir iš jos pagaminti šiukšlių maišai, kuriuos pavasarį kauniečiai naudojo per miesto švarinimo talką. 2012 metais kauniečiai ir miesto svečiai galėjo išvysti J.Šmidtienės 15 metrų aukščio „Šokančių angelų“ Kalėdų eglę, kurios puošybai tuomet buvo sunaudota keliasdešimt tūkstančių kankorėžių ir du kilometrai spinduliuojančių lempučių. Pagrindiniai žaliaskarės papuošimai tviskėjo auksu. Ant šventinio medžio aplink savo ašį sukosi aštuoni angelai. 2013-aisiais Kauną puošė 18 metrų aukščio „Megzta“ eglė, išpuošta rankų darbo mezginiais ir pynėmis iš baltos spalvos plastikinių maišelių. Mezginių plotas siekė 500 kvadratinių metrų. Antrajame eglės aukšte sukosi įvairių menininkų sukurti įspūdingo dydžio angelai, aprengti šiltais drabužiais. 2014 metais Kalėdų eglė, pavadinta „Debesų egle“, buvo sukurta iš 270 tūkstančių plastikinių puodelių. Juos klijuojant į formas ir dedant lemputes buvo suformuoti debesys. Eglę supo 12 didelių baltų angelų. 2015 metais Kauno eglė buvo vintažinė su išdidintais muziejinių papuošalų prototipais, prijungta prie interneto. Nuotoliniu būdu valdomos puošmenos judėjo. 2016 metais buvo sukurta eglė-karuselė. Jos viršūnė buvo tradicinė, sukomponuota iš 40 eglių. Besisukančioje apvalioje papėdėje įkurdinta 12 medinių arkliukų. Šiais metais „Žiemos pasaka“ sukurta iš 2,5 milijono plastikinių vienkartinių šiaudelių, kurių gamyba Europos Sąjungos šalyse kitais metais bus uždrausta.


Šaltinis: https://www.lrytas.lt/gyvenimo-budas/likimai/2018/12/02/news/kauno-kaledu-egliu-kureja-ikvepia-malonus-vaikystes-prisiminimai-8411888/?utm_source=lrExtraLinks&utm_campaign=Copy&utm_medium=Copy

Socialiniai partneriai

KAUNO MIESTO SAVIVALDYBĖ
ROTUŠĖS AIKŠTĖS DRAUGIJA
ASOCIACIJA KAUNIETĖ